Instituto istorija

Higienos instituto (toliau – Institutas) pirmtakas buvo Vakcinacijos institutas, įsteigtas 1808 m. gegužės 17 d. Vilniuje. Per 200 metų Instituto raidos laikotarpį 17 kartų keitėsi Instituto pavadinimai, 8 kartus – Instituto buveinės, taip pat, keitėsi veiklos kryptys (nuo vakcinacijos ir bakteriologijos iki profesinės ir visuomenės sveikatos), mokslininkai (dirbo 167 įvairiausių specialybių 167 mokslų daktarai ir profesoriai), Institutui vadovavo 20 direktorių. Pokyčius lėmė sveikatos mokslų pažanga ir Lietuvos aktualijos. Tačiau niekada nekito Instituto misija – būti profilaktinės medicinos mokslo, mokymo ir praktinės pagalbos visuomenės sveikatai institucija.
 
Pagal veiklos turinį išskiriami šie pagrindiniai etapai: 
  • vakcinacija ir bakteriologija (1808–1918 m.)
  • epidemiologija ir mokrobiologija (1918–1945 m.)
  • sanitarija, higiena ir toksikologija (1945–1970 m.)
  • žmogaus ekologija, mitybos higiena ir narkologija (1970–1992 m.)
  • darbo, ekologinė medicina ir vaikų sveikata (1992–2006 m.)
  • profesinė ir visuomenės sveikata (nuo 2006 m.).
Pirmajame etape  (vakcinacija ir bakteriologija, 1808–1918 m.) prof. Jozefo Franko iniciatyva įkurto Vakcinacijos instituto pagrindinė vykdoma veiklos kryptis buvo vakcinacijos klausimų sprendimas. Buvo vykdomi eksperimentiniai tyrimai, ieškoma efektyvesnių vakcinos nuo raupų paruošimo, skiepijimo būdų, vykdoma vakcinos gamyba, turėjusi rinką Italijoje, Šveicarijoje ir kitose Europos šalyse. Prof. J. Frankui išvykus iš Vilniaus ir 1832 metais Rusijos imperijos valdžiai uždarius Vilniaus universitetą, Vakcinacijos instituto veikla buvo pristabdyta. Šiuo
laikotarpiu profilaktinės medicinos veiklą vykdė Vakcinacijos institutas (1808–1832 m.), Animalinės vakcinos institutas (1872–1873 m.), Raupų skiepijimo institutas (nuo 1887 m.), Analitinė stotis (1887–1924 m.), Pastero stotis (1897–1940 m.). Institutui vadovavo Prof. Jozefas Frankas (1808–1825 m.), A. Šerševskis (1872–1873 m.), Petras Ringoldas Bagenskis (nuo 1887 m.), Dr. Aleksandras Voiničius (1908–1914 m.), Dr. Vaclovas Orlovskis (1897– 1918 m.). (atsiųsti)
 
Antrajame etape (epidemiologija ir mikrobiologija, 1918–1945 m.) Valstybiniame higienos institute, atkurtame Lietuvos laikinoje sostinėje Kaune 1918 m., buvo vykdomi bakteriologiniai-diagnostiniai ir serologiniai ūmių ir lėtinių infekcinių ligų tyrimai. Vilniuje Lenkijos okupacijos metais veikė atskiros maisto produktų tyrimo ir vandens tyrimo laboratorijos, kurias sujungus, 1935 m. įsteigtas Valstybinio higienos instituto Varšuvoje filialas. 1940 m. sugrąžinus Vilnių Lietuvai, Varšuvos Valstybinio Higienos instituto filialo bazėje, prijungęs privačią V. Orlovskio Pastero stotį, įsikuria Higienos institutas Vilniuje, kuriame buvo aprobuojami ir taikomi nauji vakcinacijos metodai prieš pasiutligę, tobulinama vakcinacijos technologija, o dauguma Instituto darbuotojų vykdė laboratorinį darbą praktikoje. Karo metais Vilniuje ir Kaune veikė Bakteriologinės laboratorijos, kuriose buvo atliekami įvairūs serologiniai, bakteriologiniai ir klinikiniai tyrimai vokiečių kariuomenei. 1944 metais, vokiečiams pasitraukus iš Vilniaus, Institutas atkuriamas ir pavadinamas Vilniaus respublikiniu sanitarijos ir higienos institutu. Šiuo laikotarpiu profilaktinės medicinos veiklą vykdė Valstybinis higienos institutas Kaune (1932–1945 m.), Valstybinio higienos instituto (Varšuvoje) filialas Vilniuje (1935–1940 m.), Higienos institutas Vilniuje (1940–1941 m.), Respublikinis sanitarijos ir higienos institutas (1944–1945 m.). Institutams vadovavo dr. Vaclovas Orlovskis (1918–1940 m.), Motiejus Nasvytis (1918–1921m., Kaune), Prof. Antanas Jurgelionis (1921–1922 m., Kaune), Vladislav Pražmovskij (1931–1945 m.), J. Madeikis (1934–1940 m., Kaune), Prof. Vytautas Girdzijauskas (1940 m., Kaune), J. Šabanas (1940–1944 m., Kaune). (atsiųsti)
 
Trečiajame etape (sanitarija, higiena ir toksikologija, 1945–1970 m.) atkurtas Institutas vykdė epideminių karo padarinių likvidavimo darbus, o moksliniai darbai buvo nustumiami į antrą planą. 1946 metais prie Instituto organizuojami Respublikiniai sanitarinio švietimo namai, o 1952 metais – Metodinis centras, vadovaujantis 70-čiai Sanitarijos epidemiologijos stočių (SES), kurio pagrindu vėliau įkuriama Respublikinė SES. 1955 m. Institutas Kaune ir Vilniuje sujungiami į vieną Vilniaus mokslo-tyrimo epidemiologijos ir higienos institutą, įsikūrusį Vilniuje, Gorkio g. 64 (dabar – Didžioji g. 22). Didžiausi nuopelnai šiuo laikotarpiu priskirtini direktoriui prof. Vladui Kvikliui, kurio iniciatyva 1963 metais Instituto mokslo darbuotojų pagrindu Vilniaus universiteto Medicinos fakultete suformuojama Higienos katedra. Institute buvo vykdomi komunalinės, mokyklinės, pramonės ir maisto higienos tyrimai. Gamybinis skyrius Kaune gamino vakcinas ir diagnostinius preparatus, kuriais buvo aprūpinamos Lietuvos, Latvijos ir Baltarusijos Sanitarinės epidemiologinės stotys. Nuo 1964 metų Institute buvo pradėti toksikologiniai pesticidų ir pramonėje naudojamų kenksmingų medžiagų tyrimai bei rengiami pasiūlymai joms normuoti. Šiame etape profilaktinės medicinos veiklą vykdė Respublikinis sanitarijos ir higienos institutas (1945–1946 m.), Respublikinis Vilniaus sanitarijos ir higienos institutas (1946–1950 m.), Respublikinis sanitarijos ir higienos institutas (1950–1952 m.), Sanitarijos ir higienos institutas (1952–1956 m.), Vilniaus epidemiologijos ir higienos institutas (1956–1957 m.), Vilniaus mokslo-tyrimo epidemiologijos ir higienos institutas (1957–1964 m.), Epidemiologijos, mikrobiologijos ir higienos mokslinis tyrimo institutas (1964–1970 m.). Institutui vadovavo Dr. Antanas Makauskas (1946–1956 m., Kaune), Prof. Stanislav Legežinskij (1945 m.), Prof. Vladas Kviklys (1945–1959 m.), Prof. Pranas Lazutka (1959– 1970 m.). (atsiųsti)
 
Ketvirtajame etape (žmogaus ekologija, mitybos higiena ir narkologija, 1970–1992 m.) Institutas jau buvo subrendęs spręsti Lietuvai iškylančias mokslines problemas, atspindinčias Lietuvos sveikatos apsaugos poreikius ir krašto patologijos charakterį. Institute, bendradarbiaujant su Estijos ir Baltarusijos institutais buvo vykdomi žmogaus išorinės ir darbo aplinkos moksliniai tyrimai, rengiamos rekomendacijos dėl sanitarinių – higieninių sąlygų pagerinimo, profesinių ir infekcinių ligų diagnostikos bei profilaktikos. 1978 m. nuo Instituto buvo atsiskirta tapusi savarankiška gamybine įmone Kauno bakterinių preparatų gamykla. Nuo 1985 metų, atliepiant Sovietų Sąjungoje vykdomai antialkoholinei kampanijai, ypatingas dėmesys buvo skiriamas alkoholizmo, o vėliau – narkomanijos paplitimo tyrimams ir narkologinių problemų sprendimui. Mitybos higienos laboratorijoje buvo atliekami gyventojų faktinės mitybos, maisto produktų užterštumo nitratais bei bitininkystės produktų panaudojimo tyrimai. Darbo higienos laboratorijoje buvo tiriamos Lietuvos pramonės ir žemės ūkio darbuotojų darbo sąlygos ir sveikatos būklė. Institute buvo diegiamos naujos technologijos – elektroninė mikroskopija, kompiuterinė ritmografija, elektropunktūrinė ekspres diagnostika, raumenų elektro ir lazerinė stimuliacija. 1991 metais, reorganizuojant institutą, nuo jo atskirtos Narkologinių problemų ir Mitybos higienos laboratorijos, kurių pagrindu buvo įsteigti Vilniaus Narkologinis ir Respublikinis mitybos centrai. Šiame etape profilaktinės medicinos veiklą vykdė Epidemiologijos, mikrobiologijos ir higienos mokslinis tyrimo institutas (1970–1989 m.), Higienos mokslinio tyrimo institutas (1989–1992 m.). Institutui vadovavo Dr. Stanislovas Gurčinas (1970–1992 m.). (atsiųsti)
 
Penktajame etape (darbo, ekologinė medicina ir vaikų sveikata, 1992–2006 m.) Institutas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu 1992 metais patvirtinamas valstybės mokslo įstaiga. Jame įsteigiami Darbo medicinos ir Ekologinės medicinos centrai, taip pat – Vaikų higienos ir Epidemiologinių tyrimų skyriai. Institute pradedamas tarptautinis bendradarbiavimas su Europos šalių darbo ir aplinkos tyrimų institucijomis, 1992 metais Darbo medicinos centras Sveikatos apsaugos ministro įsakymu paskiriamas Pasaulio sveikatos apsaugos ryšiu punktu Lietuvoje, jame 1994 metais įsteigiamas Valstybinis profesinių ligų registras. 1995 metais DMC cheminių ir fizikinių tyrimų laboratorijos atestuojamos aplinkos tyrimams. Ekologinės medicinos centre įsteigiamas Nacionalinis potencialiai toksinių cheminių medžiagų registras, pradedamas vykdyti biologinis monitoringas. 1996 metais Institute pradedamas leisti mokslinis žurnalas „Visuomenės sveikata“, kuris nuo 2005 metų indeksuojamas „Index Copernicus“ duomenų bazėje. Šiuo laikotarpiu Institute atlikta daugiau kaip 50 mokslo tiriamųjų darbų, dalyvauta per 30 tarptautinių projektų. Profilaktinės medicinos veiklą vykdė Higienos institutas (1992–2006 m.). Institutui vadovavo Dr. Vytautas Jurkuvėnas (1992–1998 m.), Doc. Robertas Petkevičius (1998–2001 m.), Prof. Julius Kalibatas (2001–2006 m.). (atsiųsti)
 
Per šeštą laikotarpį (profesinė ir visuomenės sveikata, nuo 2006 m.) Institutas perorientuojamas į mokslo centrą, kuris akumuliuotų ir koordinuotų mokslinius tyrimus, reikalingus profesinės ir visuomenės sveikatos sprendimų pagrindimui. Todėl jo veiklos svoris perkeliamas iš eksperimentinių laboratorinių tyrimų į taikomuosius epidemiologinius ir sveikatos sistemų ir technologijų efektyvumo vertinimo tyrimus. 2007 metais Institutas paskiriamas Europos ligų prevencijos ir kontrolės centro kompetetingaja institucija. 2008 metais patvirtinama nauja Instituto struktūra, o jo branduolį sudaro 55 mokslininkai ir tyrėjai.
 
 
 
 
 
 
 
 
Svarbiausi Instituto siekiniai – tapti „žinių institucija“ ir įtakingų tarptautinių organizacijų bendradarbiavimo centru Lietuvoje profesinės ir visuomenės sveikatos tyrimų srityse.
 
 
Instituto strateginės veiklos kryptys:
  • profesinės sveikatos politikos įgyvendinimo veiksmingumo tyrimai ir nacionalinio profesinės sveikatos informacijos tinklo kūrimas;
  • asbesto ir kitų darbo aplinkos kancerogenų, alergenų bei psichosocialinių rizikos veiksnių poveikio moksliniai tyrimai; profesinių ligų paplitimo tyrimai ir diagnostikos kriterijų tobulinimas;
  • visuomenės sveikatos priežiūros veiklos efektyvumo tyrimai;
  • hospitalinių infekcijų prevencijos ir racionalaus antimikrobinių preparatų vartojimo moksliniai tyrimai;
  • visuomenės sveikatos netolygumų ir aktualių visuomenės sveikatos problemų moksliniai tyrimai;
  • nacionalinių visuomenės ir profesinės sveikatos programų įgyvendinimo eigos ir efektyvumo vertinimas;
  • visuomenės sveikatos specialistų tęstinio podiplominio kvalifikacijos tobulinimo organizavimas;
  • profesinės rizikos dėl cheminių ir fizikinių darbo aplinkos veiksnių tyrimai ir vertinimas;
  • periodinio mokslinio žurnalo „Visuomenės sveikata” leidyba.
 
Institutui nuo 2006 m. vadovauja Dr. Remigijus Jankauskas. (atsiųsti)


Higienos institutui 200 metų

R. Jankauskas, V. Jurkuvėnas, Š. Genienė.
Higienos institutas, Vilnius, 2008, 278 p.

2008 metais Institutas atšventė savo 200 metų veiklos sukaktį. Ta proga buvo išleistas leidinys, kuriame nuosekliai aprašyti pagrindiniai Instituto raidos etapai, o prieduose pateikti svarbiausi duomenys apie Instituto buveines, vadovus, mokslininkus, reikšmingiausius jų darbus. Išryškinti 6 Instituto raidos etapai: vakcinacija ir bakteriologija (1808–1918 m.), epidemiologija ir mokrobiologija (1918–1945 m.), sanitarija, higiena ir toksikologija (1945–1970 m.), žmogaus ekologija, mitybos higiena ir narkologija (1970–1992 m.), darbo, ekologinė medicina ir vaikų sveikata (1992–2006 m.), profesinė ir visuomenės sveikata (nuo 2006 m.). Rengiant leidinį panaudota gausi archyvinė ir bibliotekų medžiaga. Pristatoma medžiaga apie visus 20 Instituto vadovų, 167 mokslininkus, dirbusius Institute, 85 Institute parengtas ir apgintas disertacijas, taip pat pateikiamos 64 Instituto mokslo tiriamųjų darbų ir 34 tarptautinių projektų anotacijos. Leidybą finansavo Sveikatos apsaugos ministerija.