• Titulinis
  • Antibiotikai – Bakterijų atsparumo problema

Bakterijų atsparumo problema

Antimikrobinis atsparumas – tai natūralus biologinis fenomenas, kai mikroorganizmai prisitaiko prie jas žudančio vaistų poveikio ir įvairiais būdais geba sumažinti arba panaikinti vaistų efektyvumą gydant ligas. Mikroorganizmų atsparumas antibakteriniams vaistams nėra naujas fenomenas, jis pasireiškė netrukus po pirmųjų antibiotikų atradimo. Pradžioje tai buvo savotiškas mokslinis atradimas, bet vėliau išryškėjo ir klinikinės jo pasekmės – ženkli grėsmė antibakterinio gydymo sėkmei. 1946 m. 6 proc. išskirtų S. aureus buvo atsparūs penicilinui, o iki 1960 m. –  daugiau nei 60 proc. Tačiau naujų antibakterinių vaistų grupių išradimas 1960–1970 m. ir jų molekulių sėkmingas modifikavimas 1980–1990 m. leido tikėtis, kad šie atradimai visuomet bus spartesni už mikrobų modifikaciją.
 
Tačiau jau XX amžiaus pabaigoje bakterijų atsparumas antibiotikams kai kuriose pasaulio valstybėse pasiekė tokį lygį, kad pasaulio mokslininkai ir praktikai, įvertinę atsparumo augimo tempus ir naujų antibiotikų sukūrimo galimybes, pagrįstai sunerimo dėl galimos „antibiotikų eros“ pabaigos. Pavyzdžiui, vieno iš dažniausių infekcijų sukėlėjų ligoninėse – S. aureus – meticilinui atsparių padermių (MRSA) dažnumas centrinės Europos šalyse nuo 1990 m. iki 2001 m. padidėjo nuo 1,7 proc. iki 20,3 proc., o kai kuriose pietų Europos šalyse ir Jungtinėje Karalystėje pasiekė 40 proc. (Tiemersma E.W. ir kt., 2002). Nėra tokių bakterijų, kurios netaptų atsparios antibiotikams. Dabar įvairių bakterijų atsparumas antibiotikams svyruoja nuo 0 iki beveik 100 proc. Daugiausia atsparių bakterijų nustatoma Japonijoje, JAV; Pietų Europos valstybėse.
 
Sukėlėjų atsparumas antibiotikams yra viena iš nesėkmingo gydymo ir su tuo susijusių mirties atvejų bei išaugusių gydymo išlaidų priežasčių. JAV Ligų kontrolės centro duomenimis, infekcijoms, kurias sukėlė antibiotikams atsparūs mikroorganizmai, gydyti išleidžiama daugiau kaip 4 mlrd. dolerių.