Racionalaus antibakterinių vaistų vartojimo principai

Gydymo antibiotikais tikslas – sunaikinti bakterijas infekcijos vietoje.

 

Antibiotikai gali būti vartojami tiksliai žinant infekcijos sukėlėją ir jo jautrumą (specifinis antibiotikų vartojimas) arba numatant galimą sukėlėją ir jo jautrumą (empirinis antibiotikų vartojimas). Tam tikrose situacijose antibiotikai skiriami tam, kad išvengti infekcijos, t. y. profilaktiškai. Profilaktiškai antibakteriniai vaistai vartojami tik tais atvejais, kai profilaktikos efektyvumas yra įrodytas:

- chirurgijoje, siekiant sumažinti chirurginių žaizdų infekcijų riziką;

- po kontakto su pavojinga infekcine liga sergančiu ligoniu, pvz., meningokokine inf., kokliušu, difterija ir kt.

 

Idealiu atveju antibiotikai skiriami nustačius infekcijos sukėlėją ir jo jautrumą antibiotikams (specifinis antibiotikų vartojimas). Specifinio gydymo tikslas yra maksimalus gydomasis poveikis, vartojant siauro veikimo spektro, saugų ir ekonomišką antibakterinį vaistą.

 

Tačiau bakteriologinio tyrimo rezultatų, parodančių infekcijos sukėlėją ir jo jautrumą antibiotikams, reikia laukti ne mažiau kaip 2–3 dienas, o ligonio būklė ne visada leidžia tiek laukti. Todėl dažniausiai antibiotikai pradedami skirti tik numatant galimų sukėlėjų spektrą ir jų jautrumą antibakteriniams vaistams (empirinis antibiotikų vartojimas). Dažniausiai empiriniam gydymui skiriami platesnio veikimo spektro antibakteriniai vaistai, nes dažnai būna tikėtini keli skirtingi sukėlėjai. Todėl ypatingai skiriant antibiotiką empiriškai tikslinga laikytis racionalaus antibiotikų skyrimo principų.

 

1. Antibiotikai skiriami tik bakterinės kilmės infekcijai gydyti.

Ne kiekvienas karščiavimas yra infekcija, ir ne kiekviena infekcija yra sukeliama bakterijų. Be to, daugelis infekcijų yra savaime praeinančios ir neturi būti gydomos antibiotikais. Svarbu prisiminti, kad gydymo antibakteriniais vaistais tikslas – sunaikinti bakterijas infekcijos vietoje, o virusų šie vaistai nesunaikina.

 

2. Infekuota organizmo medžiaga bakteriologiniam ištyrimui paimama prieš pradedant gydymą antimikrobiniais vaistais.

Jei ligonis tiriamosios medžiagos ėmimo metu buvo gydytas ar gydomas antibakteriniais vaistais, tyrimo rezultatų interpretacija gali būti sudėtinga ar netgi neįmanoma, nes:

- gali būti išnaikintas sukėlėjas;

- dažnai stebima kolonizacija atspariomis gramneigiamomis lazdelėmis, kurios yra nereikšmingos konkrečiu atveju ir nereikalauja gydymo.

 

3. Numatomas dažniausias sukėlėjas ir jo atsparumas antibakteriniams vaistams bei parenkamas tinkamas antibiotikas.

Pirmosiomis dienomis dažniausiai antibiotikas skiriamas empiriškai. Empiriškai antibiotikai skiriami pagal dažniausią konkrečios infekcinės ligos sukėlėją, įvertinus kliniką. Skirdami antibakterinius vaistus gydytojai turi atsižvelgti į vaisto veikimo spektrą ir parinkti tokį antibakterinį vaistą, kuris veiktų labiausiai tikėtinus esamos ligos sukėlėjus. Tam yra svarbu žinoti visuomenėje ar ligoninės aplinkoje cirkuliuojančių bakterijų atsparumą antimikrobiniams vaistams. Prieš pradedant gydymą antibakteriniais vaistais bakteriologiniam ištyrimui paimama infekuota organizmo medžiaga.

 

4.  Empirinė antibiotikoterapija koreguojama pagal mikrobiologinio tyrimo rezultatus.

Gavus mikrobiologinio tyrimo rezultatus, tai yra žinant sukėlėją ir jo jautrumą antibakteriniams vaistams, empirinė terapija turėtų būti koreguojama. Jei nėra kontraindikacijų pasirenkamas vienas siauriausio spektro antimikrobinis vaistas, labiausiai tinkamas konkrečios infekcijos atvejų konkrečiam pacientui.

 

5. Vartojamas siauriausio spektro antibiotikas prieš numatomą ar nustatytą sukėlėją.

Tai specifinis saugaus antibiotikų vartojimo principas – skiriami antibiotikai turi veiksmingai naikinti sukėlėją ir kuo mažiau veikti likusią organizmo mikroflorą.

 

6. Turi būti parinkta tinkama antimikrobinio vaisto dozė, vartojimo būdas ir gydymo trukmė.

Šiuos ypatumus lemia ligonio būklė, infekcijos sunkumas bei tipas, jos židinio vieta, ligonio imunitetas, gretutinės ligos, ligonio kūno masė. Todėl prieš parenkant dozę, trukmę bei būdą būtina įvertinti šiuos veiksnius. Pacientas turi būti perspėjamas apie paskirto gydymo (paskirtos dozės ir gydymo kurso) laikymosi svarbą.

 

7.  Įvertinami nuo ligonio priklausantys veiksniai, galintys veikti antibiotiko pasirinkimą.

Visuomet reikia pasirinkti saugiausią ligoniui antimikrobinį vaistą, o tai padaryti galima įvertinus nuo ligonio priklausančius veiksnius: genetinius, imunodeficitą, amžių, inkstų bei kepenų funkciją, alergiją antimikrobiniams vaistams.

 

8. Būtina įvertinti galimą nepageidaujamą antibiotiko poveikį, paciento fiziologinę ir patologinę būklę, turi būti nuolatos stebimas skiriamo antibiotiko veiksmingumas bei saugumas.